Tomo Bučo nuotykiai Airijoje
Vilniaus „Varpo“ suaugusiųjų gimnazija jau ne pirmus metus vykdo projektą „Sėkminga karjera – ar tai įmanoma?“. Projekto tikslas – skleisti informaciją apie suaugusiųjų mokyklų siūlomas galimybes, keisti įsisenėjusią nuostatą, kad suaugusiųjų gimnazija – tai tik paskutinė stotelė nemotyvuotam tinginiui. Vykdant projektą, organizuojami susitikimai su gimnazijos absolventais – sėkmingai savo vietą po saule suradusiais žmonėmis, įgyvendinusiais savo svajones, kryptingai siekiančiais savų tikslų.
Naujausią šio projekto dalyvį – Tomą Bučą, Vilniaus „Varpo“ suaugusiųjų gimnaziją baigusį 2010 metais, šiandien galima vadinti pasaulio piliečiu: lietuvis yra vedęs brazilę, gyvena Dubline, o dirba… bet kur, kur yra kompiuteris. Puikiai baigęs Maynooth universitetą, įvertintas „Best Computer Science Final Year Project“ apdovanojimu, šiandien Tomas kuria programas tarptautinėje kompanijoje Susquehanna International Group. Kas gi atvedė šį gabų jaunuolį į suaugusiųjų gimnaziją, kaip Tomas atsidūrė Airijoje, kas pastūmėjo jį rinktis informacinių technologijų sritį – apie visa tai buvo kalbama susitikimo metu.
Savo pasakojimą T. Bučas pradėjo nuo to, kad… buvo prastas mokinys. Vaikinas prisipažino, kad mokslai jam ne itin rūpėjo, jokių planų, tikslų ar ambicingų svajonių jis neturėjo, gyveno smagų ir nerūpestingą paauglio gyvenimą, taigi 11 klasėje jam buvo pasiūlytos dvi galimybės: arba kartoti kursą, arba rinktis kitą mokyklą. Kad ir kaip bebūtų, bet vis dėlto baigti vidurinę mokyklą atrodė svarbu, taigi Tomas pasekė savo vyresniojo brolio pėdomis (beje, dar viena sėkmės istorija) ir perėjo mokytis į Vilniaus „Varpo“ suaugusiųjų gimnaziją. Vaikinas prisimena, kad mokytis suaugusiųjų mokykloje jam patiko: nejuto spaudimo, dėl kurio skundėsi jo buvę bendramoskliai, ramiai mokėsi tai, kas patiko, ir nesijaudino dėl to, kas sekėsi sunkiau. Susikoncentravęs į tuos dalykus, kurių egzaminus pasirinko laikyti, T. Bučas sėkmingai baigė vidurinę mokyklą, tačiau, neturėdamas jokių ateities planų, nežinodamas, ką nori veikti, nusprendė išvykti į užsienį padirbėti. Taip būsimasis kompiuterių specialistas atsidūrė Airijoje – be jokio plano, su penkiasdešimčia eurų kišenėje ir draugo pažadu, kad galės pagyventi jo namuose. Tomas pasakoja, kad pradžia, be abejo, nebuvo lengva: vaikinas juokauja, kad pateko į XXI amžiaus vergovę – dirbo daug ir sunkiai, o uždirbo mažai. Tačiau pamažu reikalai pradėjo klostytis: sulaukęs pasiūlymo padirbėti kompiuterių ir telefonų taisykloje, Tomas ne tik išmoko, kaip atlikti reikiamus darbus, bet ir susidomėjo šia veikla: pastebėjo, kad jam įdomu dirbti su kompiuteriais, įdomu ieškoti naujų kelių savo darbe. Vis dėlto buvo visiškai aišku, kad jam trūksta žinių, taigi 24 metų vaikinas apsisprendė, kad nori mokytis toliau.
Nuvykęs į Maynooth universitetą, T. Bučas gavo naudingą pasiūlymą: pasirodo, kad Airijos universitetai siūlo mokymo programas suaugusiesiems, vyresniems nei 25 m. (vaikinas juokiasi: iš suaugusiųjų gimnazijos į suaugusiųjų universitetą), tačiau kadangi Tomui 25-eri dar nebuvo sukakę, universitetas pasiūlė išmėginti savo jėgas metų trukmės paruošiamojoje programoje. Itin gerai įveikęs šią pakopą, T. Bučas tapo visateisiu universiteto studentu. Dirbančiam žmogui nebuvo lengva: Tomas pasakoja, kad tie keleri universitete praleisti metai buvo itin intensyvūs: keturias dienas per savaitę jis mokydavosi, o likusias tris dirbdavo. Ir nors vaikinas džiaugiasi, kad, kaip kelis metus jau pragyvenęs Airijoje, galėjo gauti kompensaciją už studijų mokestį, vis dėlto atsiduoti tik mokslams negalėjo, reikėjo dirbti, kad galėtų susimokėti už pragyvenimą, maistą. Nepaisant to, studijų metus Tomas prisimena su malonumu: jis darė tai, kas patinka, buvo apsuptas bendraminčių – tokių pačių kaip ir jis, jau vyresnių žmonių, žinančių, ko tiksliai nori, todėl kryptingai to siekiančių. Vaikinas prisimena, kad, nuėję papietauti, studentai kartais užsibūdavo ir tris valandas: spręsdavo, pavyzdžiui, matematikos uždavinius, į savo kompaniją jie dažnai kviesdavosi dėstytojus, su kuriais kartu nagrinėdavo rūpimus klausimus. T. Bučas džiaugiasi ir dar viena universiteto suteikta galimybe: ilga praktika. Gerai pasirodęs kompanijoje, kurioje atliko praktiką, jis gavo naudingą darbo pasiūlymą, taigi dar nebaigęs universiteto jau žinojo, ką veiks jį pabaigęs.
Šiandien Tomas – kompiuterių specialistas, programų kūrėjas. Paklaustas, kaip jaučiasi, vaikinas šypsosi ir sako, kad neįsivaizduoja, kas galėtų būti geriau nei darbas, kurį jis atlieka su malonumu, kuris jį kasdien džiugina, kuriame jis pats sau kelia iššūkius. Tomas vis dar prisimena žodžius, išgirstus vos atvykus į Airiją: ką darai, turi daryti gerai ir ieškoti būdų, kaip tai padaryti dar geriau. Tik tada eini į priekį.
Tomo Bučo istorija puikiai parodo, kaip svarbu sudaryti sąlygas mokytis suaugusiesiems. Ne visada jaunas, ką tik mokyklą baigęs žmogus žino, ko nori, todėl, deja, labai dažnai jo pasirinkimus nulemia aplinkybės. Galbūt kartais verta neapsisprendusiam, tikslo neturinčiam jaunuoliui duoti laiko subręsti, išbandyti save, atrasti mėgstamą veiklą? Taip pat Tomo pavyzdys įkvepia tikėjimo, kad kiekvienas iš mūsų galime ieškoti savo kelio, nepriklausomai nuo to, kiek mums metų. Juk amžius, gyvenimo patirtis jokiu būdu ne trūkumas – tik privalumas.
Tinklaraščio autorė – Vilma Auglytė, Vilniaus „Varpo“ suaugusiųjų gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė.
