Vilniaus Varpo suaugusiųjų gimnazijoje šią dieną minėjome jaukiai susibūrę į mokinių ir mokytojų prisiminimų vakarą. Nors prisiminimais dalinomės iš namų, bet gimnazijos pirmojo aukšto fojė keturiolikai didvyrių atminti tyliai degė žvakės, o apie jų vienybę simboliškai liudijo ilgiausia juosta, apjuosusi žuvusius ir mus, gyvuosius. Ši juosta, 1999 nuvyta tautodailininkės Birutės Antaninos Janavičienės ir pavadinta Lietuvių vienybės juosta pasauliui, buvo pakelta į tą patį bokštą, kurio papėdėje 1991 metų sausio 13-tają ir įvyko lemtingas mūšis už tėvynės laisvę.
„Tai pirmieji tikrai laisvi Respublikos piliečiai ir pirmosios mūsų Nepriklausomybės aukos. Pasaulis mato – pasiekta smurto ir žiaurumo viršūnė: nužudyti, tankų vikšrais sutraiškyti beginkliai žmonės, kurie niekam negrasino, niekam nekėlė jokio pavojaus. Savo rankomis jie laikė apglėbę ne svetimą, ne užgrobtą, o SAVO žemę, jų akys buvo pakeltos į SAVO dangų, o į automatų šūvius jie atsakė skanduodami: Lie-tu-va! Jie krito su šiuo žodžiu lūpose, nunešdami jį prie Dievo kojų. Nedidelė Lietuva šiomis dienomis tapo vėl didelė. Ją iškėlė ir išaukštino žuvusių didvyriškumas, dvasios tvirtybė, laisvės meilė. O Lietuva iškelia ir išaukština savo gynėjus, dar sykį patvirtindama, kad nemirtingumą ir amžiną šlovę suteikia tiktai Tėvynė.“
