Vasario 23 d. trijų Vilniaus miesto suaugusių gimnazijų bendruomenė susibūrė į bendrą renginį „Aš gyvas kalboje“, skirtame paminėti Lietuvių kalbos dienas. Renginio tema – kalbai nusipelniusi asmenybė – bendrinės kalbos tėvas Jonas Jablonskis, kurio gyvenimas ir darbai buvo išsamiai aptarti. Baigiantis susitikimui dalyviams buvo pasiūlyta nuotaikinga užduotis – atpažinti 20 senų žodžių, kurie kadaise buvo vartojami ar siūlomi vartoti, tačiau „neįtiko“ J. Jablonskiui, todėl buvo pakeisti kitais, kalbininko nuomone, tinkamesniais variantais. Renginio dalyviai buvo paraginti prisiminti, galbūt vieną ar kitą žodį teko išgirsti viešint pas senelius, gal perskaityti senoje knygoje, o neprisiminus, pasukti galvą, atkreipti dėmesį į žodžių sandarą: šaknį, darybos priemones, padedančias suvokti jo reikšmę. Galbūt ir jūs norite išbandyti savo jėgas? Tuomet prieš skaitydami tolesnį tekstą, atsiverskite anketą https://forms.gle/fgGMWkAqAvcVoCMf7 ir atlikite užduotį.
25-iems žaidime savo kalbinį jausmą išbandyti pasiryžusiems dalyviams buvo pasiūlyti šie žodžiai:
- Agna (energija)
- Apšviestūnas (inteligentas)
- Ateitinė (ateitis)
- Činauninkas (valdininkas)
- Dėsmė (tema)
- Įtūra (turinys)
- Kūnojas (organas)
- Lytelė (formulė)
- Mokysta (metodika)
- Mokslinyčia (mokykla)
- Neprigulmybė (nepriklausomybė)
- Orovė (klimatas)
- Pirmyneiga (pažanga)
- Prietelius (bičiulis)
- Rankvedys (vadovėlis)
- Rašėjas (rašytojas)
- Raštuomenė (literatūra)
- Reikšlas (simbolis)
- Šilčiarodis (termometras)
- Vaidentuvė, vaizdena (vaizduotė)
Kaip gi juos „iššifravo“ dabartiniai kalbos vartotojai?
Agna. Šis žodis nebuvo lengvai atpažįstamas. 7 žmonės nurodė, kad dabartinė jo reikšmė – „energija“. Įdomu tai, kad daugelis pasiūlytų variantų susiję su šviesos reikšmėmis: dalyviai manė, kad „agna“ tai „šviesa“, „žvakė“, daugelis (net 10) rinkosi „ugnies“ variantą. Kai kurie greičiausiai pasikliovė žodžio skambesiu ir nurodė, kad „agna“ tai vardas „Agnė“ arba „aguonos“ pavadinimas. Įdomus pasiūlymas „gana“, gaunamas pirmąsias dvi raides sukeitus vietomis. Dar vienas atsakymas gana netikėtas – nuspręsta, kad „agna“ tai „duobė“.
Apšviestūnas. Regis, padėti priimti sprendimą turėjo žodžio šaknis. Ir tikrai, beveik pusė dalyvių įvardijo, kad „apšviestūnas“ – tai „inteligentas“, „švietėjas“, „mokytojas“, „apsišvietęs žmogus“. Galbūt apsispręsti padėjo ir priesaga, kuri vartojama žmogui apibūdinti. Vis dėlto dalis atsakinėjusiųjų neatkreipė dėmesio į priesagą ir manė, kad šiuo žodžiu įvardijami prietaisai, skleidžiantys šviesą, ar šviesos reiškiniai: buvo pasiūlyti tokie šio žodžio variantai – „apšvietimas“, „žibintas“, „šviestuvas“, „žibintuvėlis“, „žvakė“, „lempa“.
Ateitinė. Dar vienas žodis, kuris, regis, neturėjo sukelti didelių abejonių, daugiau nei pusė dalyvių atpažino šiandien vartojamą žodį „ateitis“. Vis dėlto buvo nemažai atsakymų, kai pasiūlyto žodžio reikšmė buvo siejama su ėjimo, atėjimo (ir buvimo atėjus) reikšme. Dalyviai manė, kad „ateitinė“ tai „įėjimas“, „kvietimas“, „susibūrimas“, „atėjimas“, „svečias“. Buvo pasiūlytas matematikos termino variantas „išvestinė“, sukurtas ir naujadaras „atrastinė“. Du dalyviai pasiūlė gana netikėtą „atmintinės“ variantą.
Činauninkas. Šis žodis neturėjo būti sudėtingas žmonėms, gerai mokantiems rusų kalbą. Maždaug pusė atsakinėjusiųjų įvardijo, kad tai „valdininkas“, „tarnautojas“, vienas asmuo pasirinko „viršininko“ variantą. Įdomus pasiūlytas žodis „vadybininkas“. Nustebino pasiūlymai „valstietis“, „kunigas“, netikėtas negirdėto žodžio „kauninkas“ variantas greičiausiai yra riktas, turbūt norėta parašyti „kanauninkas“. Vienas dalyvis manė, kad „činauninkas“ tai „arbatinukas“. Nusišypsoti privertęs pasiūlymas greičiausiai atsirado iš žodžių „činauninkas“ ir buitinėje kalboje vartojamo „čainikas“ panašaus skambesio.
Dėsmė. Vienas iš sunkiausių žodžių. Tik du dalyviai atpažino, išmąstė, o gal tiesiog greitai surado atsakymo variantą. Kai kurie greičiausiai pasikliovė žodžio skambesiu ir siūlė variantus „esmė“, „giesmė“, „tarmė“. Kai kam šis žodis, matyt, sukėlė asociacijų su žodžiu „dėstyti“: buvo pasiūlyti variantai „paskaita“, „turinys“, turbūt čia tiktų ir „dėsnis“, dar kitiems šis žodis turbūt skambėjo panašiai kaip veiksmažodis „dėti“, taip atsirado „dėjimas“ ir „lentyna“. Vis dėlto daugelis kitų atsakymų patys įvairiausi ir netikėčiausi: „dermė“, „žemė“, „nuodėmė“, „eilė“, „pareiga“, „įsakymas“. Būtų įdomu sužinoti, kuo vadovaudamiesi kalbėtojai rinkosi šiuos žodžius.
Įtūra. Dar vienas tikrai sudėtingas ir negirdėtas žodis. Ne vieno iš dalyvavusiųjų pasiūlytas žodis „tūris“, turbūt panašiai skambėjo ir žodis „struktūra“. Vienas dalyvis išlaikė ir priešdėlį ir manė, kad šį žodį dabar vartojame „įtarimo“ reikšme. Nemažai ir netikėtų variantų: „laikysena“, „yda“, „turtas / kraitis“ (galbūt nuo žodžio „turėti“?), „jūra“, „lenta“.
Kūnojas. Daugelis atmetė priesagą ir šį žodį suprato kaip „kūno“ atitikmenį, kai kurie patikslino, kad tai „kūno organas“, buvo ir linksmas su „kūnu“ susijęs variantas – „antsvoris“ (gal panašiai skamba kaip „apkūnus“?) Atsakymas „tūnojo“ turbūt pasirinktas vadovaujantis klausa, panašiu skambesiu. Netikėti žodžių „barasi“, „kalvis“ variantai.
Lytelė. Dar vienas žodis, kai atmetę priesagą, dalyviai įvardijo žodį „lytis“, buvo variantas ir „ledo lytis“. Taip pat šis žodis sukėlė asociacijų su lytėjimu: pasiūlyti žodžiai „lietimas“, „pirštas“. Ne vienas manė, kad lytelė tai „lenta“, „lentelė“, „skalbimo lenta“. Pateikti ir „ląstelės“, „lapelio“, „plytos“, „lieptelio“ variantai. „Formulės“ variantą pasirinko vienintelis dalyvis. Taigi šis žodis dalyvavusiesiems pasirodė visiškai negirdėtas, sunkiai suprantamas.
Mokysta. Mokslinyčia. Dauguma dalyvių atkreipė dėmesį į abiejų žodžių šaknį ir siūlė įvairius žodžių „mokyti“ variantus. „Mokslinyčia“ buvo „išlukštenta“ gana lengvai: daugelis neabejojo, kad tai „mokykla“ (23 atsakymai iš 25), du dalyviai siūlė „mokslininko“ ir „mokytojo“ variantus. O štai „mokysta“ pasirodė sudėtingesnė, ne taip lengvai suprantama. Daugelis manė, jog šis žodis reiškia asmenį ir galvojo, kad jo reikšmė „mokytojas“ (11 atsakymų). Kiti taip pat įvardijo asmenų pavadinimus: „mokslininkas“, „mokinys“, „moksleivis“, „gerai besimokantis“, „draugai“. Vienas asmuo pasiūlė „vadovėlio“ variantą. „Metodiką“ įvardijo tik 3 dalyviai.
Neprigulmybė. Vienas lengviausiai atpažintų žodžių. Visi atsakiusieji, išskyrus du asmenis, įvardijo, kad tai yra „nepriklausomybė“. Vis dėlto 3 dalyviai nerašė nieko – nežinojo. Du dalyvavusieji bandė ieškoti panašių žodžių: pasiūlytas veiksmažodis „neprigula“, būdvardis „netinkamas“.
Orovė. Vienas įdomiausių žodžių. Dalyviai, matyt, atkreipė dėmesį į šio žodžio šaknį, tačiau ją iššifravo dvejopai: vieni manė, kad šis žodis susijęs su „oro“ reikšme, kiti – su „orumu“. „Orumą“ siūlė net 7 asmenys, tačiau ir daugiau atsakymų panašūs: „išdidumas“, „ garbė“, „garbingumas“. 3 dalyviai tiesiog pridėjo dar vieną raidę žodžio pradžioje ir gavo „dorovę“. Likusieji rinkosi „oro“ ir „klimato“ variantus.
Pirmyneiga. Daugelis neatsisakė žodžio „pirmas“ ir „pirmyneigą“ aiškino kaip „pirmenybę“ (7 atsakymai). Siūlytas ir „pirmūnas“, prieveiksmis „pirmyn“. Įdomūs logiški atsakymai „eilė“, „priešdėlis“.
Prietelius. Vienas lengvesnių žodžių: daugelis dalyvavusiųjų rašė, kad tai „draugas“, rečiau vartotas žodis „bičiulis“. Vis dėlto kai kuriems šis žodis jau nebegirdėtas. Pasiūlymai tikrai įdomūs: „prijuostė“, „prietarai“, „priesaga“, „daug visko turi“.
Rankvedys. Panašu, kad šis apgaulingas žodis suklaidino ne vieną. Beveik visi atsakinėjusieji manė, kad rankvedys – tai žmogus. Siūlyti žodžiai „raštvedys“, „raštininkas“, „ūkvedys“, „vedlys“, „meistras“, „viršininkas“. Įdomus žodis „vadovas“ – ką rašantieji turėjo galvoje: vadovą-knygą ar vadovą-asmenį? 7 dalyviai atsakė, jog „rankvedys“ – „vadovėlis“, vienas manė, kad tai „raštas“.
Rašėjas. Žodis nugalėtojas. Panašu, kad kalbėtojai nesudėtingai atpažino šaknį bei priesagą, kuri vartojama asmeniui apibūdinti, ir beveik visi įvardijo „rašytoją“. Rašytoju (rašančiu žmogumi), manau, galima laikyti ir „sekretoriaus / raštininko“ pasiūlymą. Panašu, kad šis žodis buvo lengviausias.
Raštuomenė. Šis žodis buvo sudėtingesnis. Vis dėlto daugelis atsirėmė į žodžio šaknį ir siūlė įvairius žodžio „rašyti“ variantus: „rašytojas“, „rašyba“, „raštinė“, arba žodžius, susijusius su rašymu, gebėjimu rašyti: „knyga“, „skaitytojai“, „švietimas“, „inteligentija“, „spauda“, „knyga“. Taip pat atsakiusiesiems „raštuomenė“ priminė „visuomenę“ („raštingą visuomenę“), „aukštuomenę“.
Reikšlas. Daugiausiai atsakiusiųjų teigė, kad šis žodis reiškia „reikšmę“ (net 9 atsakymai), kai kurie dalyviai siūlė „reikalo“ variantą (4 atsakymai). Įdomūs „sutartinio ženklo“, „daikto“ atsakymai.
Šilčiarodis. Vienas iš lengviausiai atpažįstamų žodžių: net 20 atsakymų „termometras“. Pasiūlytas gražus „saulės“ variantas. Vienas netikėtas atsakymas – „piktadarys“.
Vaidentuvė, vaizdena. Atsakymai įvairūs, tačiau juos visus sieja kūrybiškumas: dalyviai siūlė žodžius, reiškiančius kūrinius, kūrybos vietas, prietaisus, padedančius kurti ar demonstruoti kūrinius: „televizorius“, „teatras“, „fotoaparatas“, „nuotrauka“, „kinas“, „spektaklis“, „scena“. Taip pat siūlyti atsakymai „vaizdas“, „veidrodis“. Įdomus „pamaivos“ variantas.
Kalba – tarsi gyvas organizmas, nuolat auga, keičiasi. Tai nuostabi priemonė mūsų mintims išreikšti. Kintant visuomenei, keičiasi ir kalba, atsiranda poreikis pavadinti naujus įvykius, daiktus, reiškinius. Jonas Jablonskis – žmogus, padaręs labai daug dėl kalbos, valęs ją nuo svetimybių, pasiūlęs skambių naujų žodžių, kuriuos ir šiandien vartojame, net nesusimąstydami apie jų atsiradimo aplinkybes. Vis dėlto kalbininkas ne visagalis – tik kalbą vartojantis žmogus galų gale nesąmoningai nusprendžia, kuriam žodžiui lemta gyventi, o kuriam – laikas pasitraukti. Tokie ir tie 20 žodžių, pasitraukę į užmarštį, nebevartojami, išstumti Jono Jablonskio pasiūlytų naujadarų, tačiau mūsų visų, dalyvavusių viktorinoje, trumpam prikelti, atgaivinti, sužadinę kalbinį jausmą ir kūrybines galias.
