Neišvengiamai sukantis laiko ratui, vyksta kaita ir gimnazijos bendruomenėje. Kviečiame susipažinti su  nauja dailės mokytoja Viktorija Starygina.

Rugsėjo mėnesį pradėjote dirbti suaugusiųjų gimnazijoje. Ar anksčiau jau dirbote su suaugusiaisiais? O gal tai pirmoji Jūsų, kaip andragogės, patirtis?

Su suaugusiaisiais aš dirbu, bet ne mokykloje. Esu įkūrusi savo dailės studiją, kurioje tapome aliejiniais dažais. Studijoje dirbu jau nuo 2011 metų. Vos ją įsteigusi, mėginau dėstyti taip, kaip įprasta: buvo įvairios disciplinos – tapyba, kompozicija ir kt., bet ilgainiui pastebėjau, kad žmonės į studiją ateina po darbo, pavargę ir jiems visos tos taisyklės, jų aiškinimas neteikia džiaugsmo, jiems sudėtinga, sunku tai, kas išaiškinta, perkelti ant popieriaus, ir nors jie ateina vedini žinių troškimo, bet ta veikla neteikia jiems malonumo… Taigi vieną dieną nutariau daryti tai, kas man pačiai yra mieliausia – tapyti aliejiniais dažais. Pora žmonių pasitraukė, jiems netiko šių dažų kvapas, tačiau kitiems buvo smalsu, ir nors iš pradžių jie nedrąsiai stodavo prie drobės, bet išėję iš studijos su paveikslu, kuriuo galėdavo papuošti savo namus, patikėjo, kad viskas taip ir tūri būti, kad tai teisinga, tikra. Taip ir aš supratau, kad tai teisingas kelias.

Ar aš būsiu teisi sakydama, kad suaugusiųjų mokymas(is) Jums reiškia malonumo paieškas?

Taip, manau, kad suaugę besimokantieji labiau ieško ne žinių, o gyvenimo džiaugsmo, kažkokių malonių potyrių, kurie išlaisvintų nuo rutinos, nuo kasdienybės.

Vis dėlto dabar dirbate formaliojo ugdymo įstaigoje – bendrojo lavinimo mokykloje, teikiančioje vidurinį išsilavinimą, ar šį apibrėžimą ir šiuo atveju galima pritaikyti?

Meluočiau, jei sakyčiau, kad šis apibrėžimas netinka, mes viską darome ieškodami malonių patyrių, viską darome, kad mums būtų gera. Dažnai žmogus į dailės pamoką ateina su nuostatą, kad tai ne jo dalykas, kad jis nemoka piešti, bet tai remiasi į tam tikrus kriterijus, kurie nėra kertiniai ir apskritai tikri. Kai aš prieinu kitaip – kai dailės darbą pateikiu kaip eksperimentą ar žaidimą, kai veiklų nevadinu įprastais vardais, žmonės noriai dalyvauja, jiems būna įdomu, smagu ir visi tie kompleksai, kad nemoku, negaliu, išnyksta.

Esate dailės mokytoja, kodėl būtent šis dalykas? Kada Jūsų gyvenime atsirado dailė ir ką pasakytumėte tiems, kurie mano, kad dailė – nesvarbus dalykas, kad didžiausią dėmesį reikia skirti matematikai ar lietuvių kalbai.

Aš ir pati manau, kad dailė nieko rimta. Būtent todėl, kad nesu tinkama rimtam darbui, o dailė yra tarsi priešprieša viskam, kas rimta, tai ir yra man artima.

Mano gyvenime dailė atsirado nuo 7 metų. Tiksliau,  galbūt aš paišiau ir anksčiau, bet būtent būdama 7 metų aš įsidėmėjau momentą, kuris buvo svarbus pasukant šiuo keliu. Piešiau paveikslėlį, kuriame buvo namas, takas ir norėjau, kad tuo taku bėgtų šuo, bet jis man nepavyko, buvo negražus, neharmoningas ir tada aš nutariau, kad turiu išmokti piešti.

Jūs vis kalbate apie piešimą, turite tapybos studiją. Ar Jums artimiausia dailės kryptis ir yra piešimas?

Ne, tai tik sąlyginis pavadiniams, nes vaikystėje visa tai, ką darai, vadinama piešimu. Man viskas buvo įdomu, smalsu, labai patiko skulptūra, tačiau kadangi tai darbas su sunkiomis medžiagomis, rimtais įrankiais, tam reikia fizinės jėgos, nepasukau į tą sritį. Šiuo metu be tapybos dar kuriu papuošalus, lėlytės, interjero puošmenas.

Dabar dirbate „Varpo“ gimnazijoje. Koks pirmasis įspūdis įžengus į šią mokyklą? Kaip jis keitėsi?

Pirmasis įspūdis labai geras, atrodė, kad aš atėjau namo, pas savo artimus žmones, net negalėjau suprasti, kaip tai įmanoma, nes juk atėjau į oficialų pokalbį pas direktorę, viskas buvo labai rimta, turėjo drebėti kinkos. Tačiau mokykloje mane labai šiltai pasitiko, vėliau taip pat šiltai išlydėjo, visi kalbino, kažką miela pasakė. Labai keista, bet kiekvieną kartą, kai ateinu ir su kuo nors pakalbu, apima kažin kokia šiluma, tai labai malonu. Man patinka, tai, ką jaučiu. Žavi direktorės stiprybė, stabilumas, šiluma, ji visus mato, pastebi, viskuo pasirūpina, jautiesi kaip po sparnu – globojamas. Neįtikėtina, kad valdiškas darbas tavęs neišsunkia, o priima kaip į gyvą organizmą, kuriame visi darniai veikia.

Mano mama yra dirbusi suaugusiųjų mokykloje. Iš tų laikų liko prisiminimai, kad į jos pamokas susirinkdavo tvirti suaugę dirbantys žmonės, turintys savo nuomonę, tačiau ji visus įtikindavo mokytis. Aš savyje nejaučiu tokios jėgos, nemaniau, kad stipresnį, grubesnį žmogų galėčiau paveikti. Tačiau ir į mano pamokas ateina dideli vyrai rimtais veidais – sėdi ir paišo – keistas jausmas.

Kas „Varpe“ labiausiai patinka? Kokių iššūkių patiriate? Kas atrodo sunkiausia?

Iššūkis – planų rašymas, būsimų ataskaitų sudarymas, nujaučiu, kad manęs laukia dar ir kitų formalumų, popierių. Daug metų dirbau prie kompiuterio ir, matyt, persidirbau, darbas prie kompiuterio man nebemielas. Ir šiaip nemėgstu popierizmo, niekad nereikėjo jokių ataskaitų rašyti, raštu kažką apiforminti.

Mokykloje nuo tapybos, nuo aukšto meistriškumo darbų kartais tenka pereiti prie labai paprastos veiklos. Aš kaip vaikas karpau snaigutes, bet tai malonu, toks visiškas situacijos pasikeitimas, toks savotiškas atsipalaidavimas. Jei tai reiktų daryti nuolatos, būtų nuobodu, bet retkarčiais įdomu: įdomu ieškoti būdų, kaip įtraukti žmones į papildomą veiklą, tai tam tikras poilsis, pabuvimas kitaip.

Labai maloniai stebina gimnazijoje vykstantys bendruomenei skirti neformaliojo ugdymo projektai ir tai, kad visi noriai dalyvauja, tas bendrumo jausmas labai smagus.

Labai gera turėti savo kabinetą – asmeninę didžiulę erdvę, kurioje galiu tvarkytis taip, kaip noriu, viską savaip organizuoti, tai didelis komfortas ir malonumas.

3 žodžiai, kuriais apibūdintumėte mūsų gimnaziją?

Ramybė, erdvė, patikimumas.